Tapatumo tyrinėjimai yra viena pagrindinių mano akademinių interesų sritis. Gilinuosi į tai, kaip nekasdienės, sukrečiančios patirtys performuoja žmogaus savęs suvokimą, kaip jis ima suvokti savo aplinką ir kaip aplinka ima keisti požiūrį ir elgesį jo atžvilgiu. Tai itin kompleksiškas procesas, kuriame persipina dviejų visatų – vidinės ir išorinės – komponentai, ir toje kartais gąsdinančioje gausoje, kuri užgrūva savo neaiškumu, žmogus gali ilgam patekti į kankinančią sumaištį. Susivokti, „išsikuopti“ ir sugrįžti į tą kažkada turėtą, savaime suprantamą stabilumą tampa rimtu iššūkiu. Tapatumas, kaip sau suvoktas ir kitų patiriamas žmogaus apibrėžtumas gali tapti nesiliaujančios kovos su savimi ir pasauliu lauku, gali būti patiriamas kaip kalėjimo kamera, nesibaigiantis labirintas ar dieviškasis teismas už vaikystėje padarytas nuodėmes. Žmogui gali atrodyti, kad visa tai yra jo fantazijos vaisiai ir kad jis mieliau jau neprisigalvotų šitų „nesąmonių“, nes tai vargina tiek jį patį, tiek jį supančiai aplinkai tai atrodo kažkokie keisti pasvarstymai. „Aij, nekreipk dėmesio“, „čia nėra tokia jau tragedija“, „tikrai būna žmonės patiria kažką dar baisesnio“… ir t.t. Sunku nesutikti su tokia racionalizacija, kuri, deja, tik atitraukia dėmesį nuo to, ką žmogui reiktų išgyventi kaip nuosavą realybę ir išsilaisvinti.
Tapatumą chroniškos būklės – alopecijos – kontekste tyrinėjau savo magistro, dabar ir disertaciniame tyrime. Esu paskelbusi keletą mokslo straipsnių anglų kalba, skaitau pranešimus Europos ir JAV trichologų bei psichodermatologų kongresuose, bendradarbiauju su lietuviškąja žiniasklaida: kalbuosi šia tema radijo laidose, dalinuosi patirtimi žurnalistų straipsniuose.
Neseniai susidomėjau tapatumo praradimo reiškiniu po plastinės chirurgijos operacijos.
Informacija rengiama.